Table Of ContentPA SA U L IN E S LIT E R A T Ū R O S B IB LIO T EK A
Literatūra iki XIX a.
lįL t
• - r ^
W f
fjLa
* * oti
#
f \
fje..„ ■ *
*
Dailininkas
ARVYDAS KAŽDAILIS
PA SA U LIN ĖS LITE R A T Ū R O S B IB L IO T E K A
PIKARESKINIAI
ROMANAI
IR APYSAKOS
Iš ispanų kalbos vertė
VALDAS V; PETRAUSKAS
VILNIUS
1999
UDK 850=3-
Gr4#
Andnimo LA VIDA DE LAZARILLO DE TORMES
Y DE SUS FORTŪNAS Y ADVERSIDADES
Madrid, Espasa-Calpe, S.A., 1952
Miguel de Cervantes y Saavedra NOVELAS EJEMPLARES
Madrid, Real Academia Espariola, 1917
Francisco de Quevedo LA VIDA DEL BUSCČN, LLAMADO DON PABLOS
Madrid, Salvat Editores, SA. y Alianza Editorial, SA., 1969
Luis Vėlez de Guevara EL DIABLO COJUELO
Editorial Ramon Šopeną, S A. Barcelona, 1979
Alonso de Castillo Solorzano LA GORDUNA DE SEVILLA
Y ANZUELO DE LAS BOLSAS
Madrid, Espasa-Calpe, SA., 1942
© Vertimas į lietuvių kalbą, straipsnis,
paaiškinimai, Valdas V. Petrauskas, 1999
ISBN 5-415-01371-7 © Leidykla VAGA, 1999
LASARILJAS TORMESIETIS,
JO GYVENIMO VARGŲ
BEI NEGANDŲ ISTORIJA
7
PRAKALBA
Tokius nepaprastus dalykus, ko gero, nei regėtus, nei girdėtus,
mano galva, dera kuo plačiau pagarsinti tarp žmonių, o ne palaidoti
užmiršties kape, nes, galimas daiktas, perskaitęs apie juos, vienas ki
tas susiras ką nors malonaus, o ir tie, kurie ne per daugiausia gilinsis
į esmę, turės šiokią tokią pramogą. Ir Plinijus ta dingstimi yra sakęs':
nėra tokios knygos, nors ir kokia prasta ji būtų, kad neaptiktum joje
ko nors gera. Juoba kad ir skonis skoniui nelygu: kas vienam neapva-
žu, kitam esti mieliau už gyvastj. Juk, kaip neretai matome, kas vie
niems tinka, kitiems nepatinka. Užtat nieko nevalia nei novyti, nei
lauk mesti, nebent jau kokia bjaurastis būtų, o juo labiau slėpti nuo
visų, ypač jeigu tas daiktas be kliauties ir žmogui praversti gali.
Jei būtų priešingai, maža rastųsi tokių, kurie rašo, juolab kokiam
vienam skaitytojui, nes rašymas neina be darbo, ir tie, kas turi ką nu
veikęs, prašosi atlyginimo - ir ne tiek pinigais, kiek sklaidymu ir
skaitymu jų kūrinių, o jeigu yra už ką - ir liaupsėmis. Ir ta dingstimi
Tulijus sako2: „Menus ugdo pašlovinimai“.
Gal manote, jog kareiviui, vienam iš pirmųjų lipančiam kopė
čiomis šturmuoti tvirtovės, labiau nei kam kitam nebemiela gyventi?
Ne, aišku savaime. Vien liaupsių trokšdamas, nepaiso jis pavojų, ir
taip esti menų bei raštijos dalykuose. Gražiai pamokslauja Dievo tar
nas, rūpindamasis sielų išganymu, bet paklauskite jo malonybę, ar
skriaudų jam, kai žmogus sako: „Ak, koks nuostabus jūsų pamokslas,
dvasiškas tėveli!“ Vienas riteris, netikusiai kovęsis turnyre, padova
nojo grandijus juokdariui3, nes tasai liaupsino miklumą, su kokiu jis
Anonimas 8
švaistėsi ietimi. Ką būtų daręs riteris, jei iš tiesų būtų nusipelnęs
liaupsių?
Taipjau esti pasaulyje. Prisipažįstu, ir aš neką geresnis už kitus,
nebus man skriaudų, jei šiuo menku nieku, grubiu stilium parašytu,
domėsis ir mėgausis visi tie, kuriems jis bent mažumą patiks ir nupa
sakos, kokį gyvenimą nugyveno žmogus, tiek vargo, pavojų ir negan
dų patyręs.
Meldžiu jūsų malonybę priimti šią menką dovaną iš žmogaus, ku
ris padarytų ją kur kas vertesnę, jei būtų ne tik norįs, bet ir galįs. O ka
dangi jūsų malonybė įsako surašyti ir išdėstyti visą bylą kuo nuosek
liausiai, pasirodė man pritikliau pasakoti ne nuo vidurio, bet nuo pat
pradžios, idant sužinotute apie mane visą teisybę. Ir idant tie, kurie
aukštą kilmę paveldėjo iš protėvių, susiprastų, kaip menkai jos nusi
pelnę, nes Laimė buvo jiems šališka, ir kiek vertesni už juos tie, kurie
nepalyginamai daugiau nuveikė, nors ji ir buvo nuo jų nusigręžusi, ir,
ilgai bei sunkiai irklavę, galų gale priplaukė tykią užuovėją.
9 Lasariljas Tonnesietis
PIRMAS PASAKOJIMAS
LASARAS PASAKOJA SAVO GYVENIMĄ
IR APIE TAI, KIENO JIS SŪNUS
Taigi visų pirma teesie žinoma jūsų malonybei, jog šaukia mane
Lasaru Tormesiečiu ir esu Tomo Gonsaleso ir Antonos Peres sūnus,
kilimo iš Techareso kaimo nuo Salamankos. Gimiau aš Tormeso upė
je4, kurios vardu mane ir praminė, o atsitiko tai va kaip. Mano tėvas,
atleisk jam, Viešpatie, dirbo malūne, kur paupy, daugiau nei penkio
lika metų ten ūkininkavo. Vieną naktį, kai manim nėščia mama buvo
malūne, surėmė ją skausmai, ten pat ji mane ir pagimdė. Tad galiu
drąsiai sakytis gimęs upėje.
Tai va, kai ėjo man aštunti, įkliuvo tėvas, leisdamas į šalį miltus,
už tai buvo suimtas ir prisipažino nesigindamas5, ir nukentėjo, perse
kiojamas dėl teisybės6. Dieve duok jam dangaus karalystę, juk Evan
gelijoje tokie žmonės vadinami palaimintais7. Tuo metu buvo pa
skelbtas žygis prieš maurus, pateko į jį ir mano tėvas, tada ištremtas
dėl minėtos nelaimės, ir pristojo už mulų varovą prie vieno bajoro. Ir
tame žygyje kaip ištikimas tarnas sykiu su ponu palydėjo gyvybę.
Mama, pasijutusi be vyro ir pastogės, nusprendė glaustis prie
gerų žmonių, nes, kaip sakoma, su kokiu sutapsi, tokiu ir pats pa
tapsi8, atsikėlė į miestą ir išsinuomojo trobelę, taisė valgį studentams
ir skalbė Marijos Magdalietės parapijos komandoro9 arklininkams.
Taip ir pradėjo vaikščioti į arklides.
Bevaikščiodama susipažino su tokiu mauru - iš tų, kurie arklius
gydo. Tasai, būdavo, ateina vakare, o išeina rytą. Kartais dieną susto
ja prie durų, lyg kiaušinių pirkti užsukęs, ir žengia į vidų. Iš pradžių,
kai mūsų namai jam tapo kelio galas, man jis nepatiko: baugu darės
bežiūrint į juodą, pasibaisėtiną veidą, bet ilgainiui, pastebėjęs, kad
jam pasirodžius gausėja valgymo, pagaliau jį pamėgau, nes visados
atnešdavo duonos, mėsos, o žiemą - malkų trobai pakūrenti.
Taip mama viešino ir svetino tą maurą, kol vieną dieną padova
nojo man gražutėlį negriuką, o aš jį čiūčiuodavau ir padėdavau perti.
Anonimas 10
Menu, kartą mano juodulis patėvis žaidė su mažių, ir tas, paste
bėjęs, kad mudu su mama balti, o tėvas - juodas, išsigandęs puolė
prie mamos ir, pirštu rodydamas į jį, suriko: „Mamyt, baubas!“
Ir mauras juokdamasis atsiliepė: „Tai bjaurybė!“
Kad ir vaikas būdamas, įsidėmėjau tą broliuko žodį ir tariau sau
vienas: „Kiek pasaulyje žmonių, kurie bėga nuo kitų tik todėl, kad sa
vęs nemato!“
Taipjau lėmė mūsų laimė, jog apie Saidą - tuo vardu buvo mau
ras - pasklido kalbos, pasiekė komandoro ūkvedžio ausis, ir po kvo
tos paaiškėjo, kad jis nuvogdavo pusę arkliams šerti išduodamų avi
žų, pragaišindavo sėlenas, malkas, grandykles, prijuostes bei gūnias,
o kai to pristigdavo, nukaustydavo arklius ir laimikį atiduodavo ma
mai, idant turėtų kuo maitinti mano broliuką. Tad nesistebėkime nei
kunigais, nei vienuoliais, nes vieni apvagia vargšus, kiti - savo na
mus, šelpdami ištikimas Dievo aveles ir gindamiesi kitokių bėdų, o
juk nelaimėlis vergas taip darė iš meilės.
Ir iškilo viešumon, kaip jau sakiau, ir tie dalykai, ir daug kitų.
Mat kvotė mane, vis pabaugindami, aš, vaikas būdamas, atsakinėjau
ir iš baimės išklojau ką žinodamas: papasakojau net apie pasagas, ku
rias, mamos siųstas, pardaviau kalviui.
Mano bėdiną patėvį nuplakė iki kraujų, o mamai, kaip teisingu
mo numatyta, įkrėtė įprastinę šimtinę rykščių ir uždraudė rodytis mi
nėto komandoro namuose bei svetinti nelaimėlį Saidą.
Bijodama užsitraukti didesnę bėdą, vargšelė sopama širdimi pa
kluso nuosprendžiui. Idant būtų toliau nuo pagundų bei piktų liežu
vių, parsisamdė į Solanos užeigą aptarnauti apsistojančių atvykėlių. Ir
ten, tarp vargų ir nepriteklių, mudviem su broliuku pasibaigė nerū
pestingas gyvenimas: jis išmoko vaikščioti, o aš suaugau į švankų
bemėką, nešiojau apsistojusiems svečiams vyną, žvakes ir visa kita,
ko tik jie prašė.
Tuo metu užeigoje apsistojo toks neregys, sumojo, kad tikčiau
jam į vedlius, kreipėsi į mamą, ir toji atidavė mane jo žinion, be ki
ta ko perspėjusi, jog mano tėvas buvęs doras žmogus, už tikėjimą
galvą padėjęs žygyje į Džerbą, ir ji meldžianti Aukščiausiąjį, kad ir
